Vasario 16-osios minėjimas

„Šiandien apie kelią į nepriklausomybę. Šiandien apie tai, ką gavome neprašę – Lietuvą tėvynę. Išgirskim, pajauskim ją per poeziją ir dainą“ – tokiais mokytojos Jovitos Kveselienės žodžiais prasidėjo iškilmingas Vasario 16-osios minėjimas.

Renginio metu dalyviai ne tik prisiminė istorinę valstybės gimimo datą, bet ir vėrė spalvingą Lietuvos grožio bei tapatybės mozaiką. Šventės atmosferą kūrė jautrūs vaizdiniai: Lietuva čia buvo ir kasdienės duonos riekelė, ir mažas lopinėlis ant gaublio, ir spindulių lietus. Visa ši didybė simboliškai tilpo į Čiurlionių karalių delnus, o susirinkusieji ją pajuto savo širdyse. Renginio metu nukeliauta ilgu valstybingumo formavimosi keliu, kuriame būta ir nuopuolių, ir pakilimų. Tame kelyje neįmanoma pamiršti jėgos, kuri vienijo ir vienija ne mažiau nei laisvės troškimas – krepšinio. Tėvynės meilė, virtusi eilėmis ir dainomis, liejosi iš Jordano, Orintos, mokytojų Jovitos Žeižienės, Dariaus Bagdono, Deivio Kobos lūpų.

Bendrystės jausmą stiprino M. Mikutavičiaus dainos žodžiai: „Bet aš tikrai myliu Lietuvą“. Nuskambėjus dainoms apie sirpstančias vyšnias, baltus paukščius, apie nelengvą emigranto dalią kiekvienas dalyvis išsinešė viltį: „Dieve duok, kad mūsų užtektų kiekvienam sugrįžtančiam paukščiui“.

Mokyklos direktorė Aurelija Dragūnaitė kvietė širdimi pajusti Lietuvą. Kiekvienam… Be to, perdavė ukrainiečių, kurie, prasidėjus karui, laikiną prieglobstį buvo radę Raseiniuose, sveikinimą: „Jūs laisvi. Švęskite. Mes dar tik kovojame už tai, kad būtumėme laisvi. Tai – vertybė, nenuperkama už jokius pasaulio pinigus“.